Pirmasis puslapis > Teminė informacija > Valstybinis Baltijos jūros, tarpinių vandenų, upių, ežerų, tvenkinių monitoringas

 

Valstybinis Baltijos jūros, tarpinių vandenų, upių, ežerų, tvenkinių monitoringas

Svarbiausi Programos 2011–2017 metų uždaviniai skirti išskirtų šalies vandens telkinių būklei, taip pat upių baseinų valdymo planuose numatytų priemonių poveikiui vandens būklei stebėti ir duomenims bei informacijai upių baseinų rajonų valdymo planams teikti.


Naudojantis duomenimis, surinktais 256 stebimuosiuose gręžiniuose, įgyvendinant Valstybinę aplinkos monitoringo 2005–2010 metų programą, buvo įvertinta požeminio vandens baseinų kiekybinė ir cheminė būklė. Nustatyta, kad daugumos požeminio vandens baseinų būklė gera, tačiau išskirti keturi baseinai, kuriuose yra mineralizuoto vandens pritakos rizika: chlorido ir sulfato koncentracija viršija geriamajam vandeniui leistinas ribines reikšmes. Šiuo metu nepakanka duomenų vienareikšmiškai nustatyti, ar žmogaus veikla (požeminio vandens gavyba) turi įtakos šių komponentų koncentracijos didėjimui, todėl nuo 2013 metų numatyta vykdyti požeminio vandens veiklos monitoringą rizikos baseinuose.


Paviršinius vandens telkinius antropogeninė tarša veikia labiausiai. Atlikus taršos šaltinių analizę ir jų poveikio paviršinių vandens telkinių būklei vertinimą, buvo nustatyti šie pagrindiniai Lietuvos paviršinių vandens telkinių būklei įtakos turintys veiksniai: pasklidoji tarša, kurios didžiąją dalį sudaro dėl žemės ūkio veiklos susidarančios taršos apkrovos ir kuri yra vienas pagrindinių nitratų azoto taršos šaltinių, ir sutelktoji tarša, kurios aktualiausia keliama problema – tarša bendruoju fosforu ir amonio azotu. Pastaraisiais metais nuolat gerėjant nuotekų valymui, labai sumažėjo vandens telkinių būklės problemų dėl sutelktosios taršos. Trečias pagrindinis paviršinių vandens telkinių būklei įtakos turintis veiksnys – tarptautinė tarša, kurią sudaro iš kaimyninių šalių patenkančios taršos apkrovos.
Į Kuršių marias suteka vanduo iš 75 procentų Lietuvos teritorijos – tai labai eutrofikuotas vandens telkinys, o Baltija vis dar laikoma viena labiausiai užterštų jūrų. Kuršių marios ir Baltijos jūra Lietuvai yra pagrindinis žuvų išteklių šaltinis. Jo būklė tiesiogiai priklauso nuo taršos. Visi keturi Lietuvos upių baseinų rajonai yra tarptautiniai, todėl aktualios ir tarptautinių vandens teršalų pernašų problemos, ypač Nemuno baseine. Baltijos jūros aplinkos būklei iki 2020 metų Baltijos jūros monitoringą sudarys išskirtinės ekonominės zonos, teritorinės jūros ir priekrantės vandenų monitoringas, tarpinių vandenų – Kuršių marių (įskaitant labai pakeistą vandens telkinį – Klaipėdos sąsiaurį) ir Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zonos monitoringas.


Pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544; 2009, Nr. 154-6955) reikalavimus vandens telkinių būklei įvertinti turi būti vykdomas telkinių priežiūros (kad būtų gauti duomenys ir informacija apie bendrą šalies vandens telkinių būklę ir jos ilgalaikius pokyčius), veiklos (vykdomas rizikos vandens telkiniuose, t. y. kurių ekologinė būklė ar ekologinis potencialas neatitinka geros ekologinės būklės ar gero ekologinio potencialo reikalavimų) ir tiriamasis monitoringas.


I. Tikslas vandens būklės stebėjimų srityje – vertinti požeminio vandens telkinių atsinaujinimo šaltinius, požeminio vandens cheminę būklę, kokybės kitimo tendencijas ir jas lemiančius veiksnius, įvertinti priekrantės ir tarpinių vandens telkinių ekologinę ir cheminę būklę, išskirtinės ekonominės zonos ir teritorinės jūros cheminę būklę ir antropogeninės taršos poveikį.


Uždaviniai tikslui pasiekti:
1. atlikti požeminio vandens priežiūros monitoringą;
2. atlikti požeminio vandens veiklos monitoringą;
3. atlikti Baltijos jūros išskirtinės ekonominės zonos monitoringą;
4. atlikti Baltijos jūros priekrantės ir teritorinės jūros veiklos monitoringą;
5. atlikti Baltijos jūros priekrantės ir teritorinės jūros tiriamąjį monitoringą;
6. atlikti Kuršių marių veiklos monitoringą;
7. atlikti Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zonos veiklos monitoringą;


II. Tikslas vandens būklės stebėjimų srityje – įvertinti ežerų ir tvenkinių ekologinę ir cheminę būklę, vandens lygio pokyčius ir teršalų apkrovą, įvertinti upių ekologinę ir cheminę būklę, vandens lygio ir kiekio pokyčius, teršiančių medžiagų apkrovą.


Uždaviniai tikslui pasiekti:
1. atlikti ežerų ir tvenkinių priežiūros intensyvųjį monitoringą;
2. atlikti ežerų ir tvenkinių priežiūros ekstensyvųjį monitoringą;
3. atlikti ežerų ir tvenkinių veiklos monitoringą;
4. atlikti ežerų ir tvenkinių tiriamąjį monitoringą;
5. atlikti upių priežiūros intensyvųjį monitoringą;
6. atlikti upių priežiūros ekstensyvųjį monitoringą;
7. atlikti upių veiklos monitoringą;
8. atlikti upių tiriamąjį monitoringą.

 

 

 

Biologinių vandens kokybės elementų apžvalga

 

Paviršinių vandens telkinių vandens būklė yra vertinama pagal fizikinius-cheminius, hidromorfologinius ir biologinius kokybės elementus. Dažnai fizikinių-cheminių kokybės elementų rodiklių pakitimai iššaukia biologinių kokybės elementų rodiklių pakitimus, lemiančius ne tik gyvųjų organizmų įvairovės pokyčius, bet visos biotos žūtį.

 

Paviršinių vandens telkinių biologinių kokybės elementų monitoringas padeda įvertinti vandenyje gyvenančių organizmų reakciją į bendrus aplinkos pakitimus dėl antropogeninės veiklos.

 

Paviršinių vandens telkinių biologinių kokybės elementų monitoringas apima tam tikras floros ir faunos grupes, indikatorines rūšis arba bendrijas. Fitoplanktonas, makrozoobentosas (dugno bestuburiai), žuvys (ichtiofauna), makrofitai (aukštesnieji vandens augalai) yra naudojami kaip biologiniai indikatoriai. Vieno ar kito biologinio kokybės elemento rodiklio rūšinė sudėtis ir gausa puikiai atspindi vandens gyvenamosios aplinkos sąlygas. Kai kurios rūšys yra tolerantiškos mažam vandenyje ištirpusio deguonies kiekiui ir tokiame vandenyje bus gausios, tačiau kitos rūšys, kurioms reikalinga didelė deguonies koncentracija, nebus aptinkamos visai arba bus aptinkamos tik mažais kiekiais. Vienos ar kelių rūšių nebuvimas vandens telkinyje nėra toks svarbus kaip viso sistematinio būrio, eilės ar klasės nebuvimas.

 

Fitoplanktonas (iš sen. gr. φυτόν - „augalas“ ir πλαγκτός - „klajūnas“) - autotrofiniai organizmai planktono bendrijoje. Fitoplanktonas yra vandens ekosistemų mitybinių santykių grandinės pirmoji grandis (juo minta smulkūs organizmai – zooplanktonas, žuvų jaunikliai ir pačios žuvys), greičiausiai reaguojanti į aplinkos sąlygų, ypač cheminės vandens sudėties, pakitimus, maistingųjų medžiagų prietaką. Fitoplanktonas sudaro mitybos bazę aukštesniųjų grandžių hidrobiontams. 

 

Fitoplanktonas yra pagrindinis organinės medžiagos gamintojas vandens telkiniuose, jo vystymosi intensyvumas nulemia vandens telkinio biologinį produktyvumą. Vienos ar kitos dumblių rūšies pagausėjimas fitoplanktone rodo tam tikrą telkinyje susidariusių sąlygų kompleksą ir nusako vandens kokybę.

 

Paviršinių vandens telkinių tyrimo metodika pagal fitoplanktoną nustatyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708 patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyviniame dokumente LAND 53-2003 ,,Fitoplanktono tyrimo metodika paviršinio vandens telkiniuose“ (Žin., 2004, Nr. 53-1827, 2007, Nr. 3-138).

 

Chlorofilo ,,a” koncentracija. Chlorofilo ,,a” koncentracija, jos vertikalus ir horizontalus pasiskirstymas teikia daug informacijos apie vandens kokybę ir vandens telkinio bioprodukciją. Chlorofilo „a“ kiekis vandens tūryje leidžia įvertinti vandens telkinio trofiškumą, nustatyti telkinio ekologinę būklę. Dumbliai gali palaikyti pastovų fotosintezės greitį keisdami chlorofilo „a“ kiekį priklausomai nuo šviesos intensyvumo, t. y. sumažėjus apšviestumui chlorofilo „a“ kiekis ląstelėse padidėja. Nežiūrint to, kad chlorofilo kiekis gali keistis, jis paprastai sudaro 2 – 5 % ląstelės sauso svorio. Dėl šios palyginti pastovios dalies ir paprasto, patikimo nustatymo metodo chlorofilas „a“ yra plačiai naudojamas dumblių biomasės ir kitiems rodikliams nustatyti. Chlorofilo „a“ kiekis gerai atspindi maistingųjų medžiagų, ypač fosforo ir azoto, kiekį. Daugėjant vandenyje maistingųjų medžiagų, sparčiai daugėja fitoplanktono, o tuo pačiu didėja ir chlorofilo „a“ koncentracija, vystosi eutrofikacija. 

 

Chlorofilo „a“ koncentracijos fitoplanktone nustatymo metodika pateikta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-648  patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyviniame dokumente LAND 69-2005 „Vandens kokybė. Biocheminių parametrų matavimas. Spektrometrinis chlorofilo „a“ koncentracijos nustatymas“ (Žin., 2006, Nr. 4-123, Nr. 2010, Nr. 141-7227).

 

Eutrofikacija. Svarbiausia eutrofikacijos priežastis yra maistingųjų medžiagų koncentracijos padidėjimas vandenyje dėl padidėjusios jų prietakos į vandens telkinį, susijusios su intensyvia žmogaus ūkine veikla. 

 

Dumbliai vaidina pagrindinį vaidmenį vandens savaiminiame apsivalyme. Fotosintezės metu išsiskyręs deguonis dalyvauja organinės medžiagos mineralizacijoje, bet masiškai vystantis dumbliams jie patys tampa biologinio užterštumo faktoriumi, sukelia vandens ,,žydėjimą“ – antrinį vandens užterštumą. Tai yra vandens telkinio savireguliacijos procesų sutrikimo rezultatas ir akivaizdus vandens telkinio eutrofikacijos požymis. Dėl vandens ,,žydėjimo“ sutrinka vandens ekosistemos dujinis režimas, sumažėja skaidrumas, prasideda puvimo procesai, atsiranda deguonies trūkumas, dėl ko susidaro nepalankios sąlygos kitų ekosistemos komponentų (pvz., makrofitų, žuvų) egzistavimui. Ženkliai padidėjusiam fitoplanktonui suskaidyti reikalingi dideli kiekiai deguonies, todėl vandenyje ištirpusio deguonies koncentracija pradeda mažėti, dažnai priedugnyje pasiekdama anoksines (bedeguones) sąlygas, ir tai gali lemti vandens telkinio biotos žuvimą. Tokiose anoksinėse sąlygose ima vystytis anaerobinės bakterijos, išskiriančios nemalonaus kvapo medžiagas, pavyzdžiui, sieros vandenilį, tokiu būdu dar labiau pablogindamos vandens kokybę. Kai kurios dumblių rūšys, ypač melsvabakterės (Cyanophyceae), kartais sukelia toksinius vandens ,,žydėjimus“, o jam „žydint“ kelerius metus, išstumiamos povandeninių makrofitų (limneidų), taip pat deguonies deficitui jautrių žuvų, zoobentoso rūšys, t. y. nyksta telkinio biologinė įvairovė. Nors mažais kiekiais šie algotoksinai nepavojingi, tačiau masinio vandens ,,žydėjimo“ atveju vandenyje susidaro kai kurioms rūšims letalios koncentracijos.

 

Eutrofikacijos reiškiniai yra būdingi ir labai pavojingi negiliems, turintiems nedidelį vandens tūrį ežerams, kuriuose apsivalymo galimybės ir ekologinis atsparumas antropogeniniam poveikiui yra labai riboti. Mažuose vandens telkiniuose imantis atitinkamų priemonių (didinant pratakumą, mažinant rekreacinę apkrovą, intensyvinant aeraciją, įruošiant apsaugines zonas) galima užkirsti kelią eutrofikacijai.

 

Makrozoobentosas – paviršinių vandens telkinių dugne ar priedugniniame sluoksnyje gyvenantys didesni negu 2–3 mm gyvūnai. Makrozoobentosas yra labai svarbus vertinant vandens telkinių būklę. Didėjant užterštumui, vandens telkinyje išnyksta oligosaprobinės rūšys, prisitaikiusios gyventi deguonies prisotintame vandenyje, o jas pakeičia polisaprobai, kurie gali gyventi didelio užterštumo sąlygomis, tenkintis minimaliu deguonies kiekiu. Makrozoobentosui priklauso labiausiai vandens užterštumui atsparios biontų grupės – mažašerės žieduotosios kirmėlės (oligochetai) ir moliuskai, tačiau pastarieji ne visi ir ne visada gali parodyti tikslią vandens telkinio kokybę, kadangi tvirtas kiautas gali juos apsaugoti nuo aplinkos užterštumo poveikio. Daugelio vandenyje gyvenančių vabzdžių lervos (ankstyvių, lašalų, apsiuvų, chironomidų) yra labai geri vandens kokybę atspindintys indikatoriai ir gali gyventi tik tam tikrame biotope, esant tam tikram užterštumui. 

 

Zoobentosinių organizmų bendrijų būklė, o tuo pačiu ir upių ekologinė būklė vertinama pagal Danijos indeksą upių faunai (toliau – DIUF). Makrozoobentoso tyrimo metodika ir DIUF ekologinės kokybės santykio apskaičiavimas nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyviniame dokumente LAND 57-2003 „Makrozoobentoso tyrimo metodika paviršinio vandens telkiniuose“, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708 (Žin., 2004, Nr. 53-1827, 2005, Nr. 93-3469, 2007, Nr. 3-138, 2010, Nr. 141-7226).
Ežerų ekologinė būklė vertinama pagal multimetrinį Lietuvos ežerų makrobestuburių indeksą (LEMI) ir faunos autochtoniškumo indeksą (FAI). Minėti indeksai apskaičiuojami Lietuvos Respublikos aplinkos ministro nustatyta tvarka.

 

Žuvys (ichtiofauna) sudaro galutinę vandens sistemų trofinę grandį, kuri labiausiai akumuliuoja teršalus. Net jei vieni ar kiti teršalai kurį laiką nebepatenka į vandens telkinį, jų vis dar galima aptikti žuvyse. Žuvys taip pat sudaro galutinę vandenų biologinę produkciją, todėl žuvų bendrijų ir populiacijų monitoringas yra svarbus vandens sistemų stabilumo ir būklės įvertinimui.

 

Žuvys yra gausiausia rūšimis stuburinių gyvūnų grupė. Jos kaip ilgaamžiai organizmai, reaguoja į ilgalaikius vandens kokybės pokyčius ir geba atspindėti kai kuriuos specifinius aplinkos pokyčius, kurių, pavyzdžiui, bestuburiai organizmai neatspindi, nes jie yra sėslūs ir reaguoja tik į sąlyginai trumpalaikius vandens kokybės pokyčius. Žuvys laikomos itin gerais buveinių kokybės, o taip pat upių vientisumo (arba dirbtinių kliūčių buvimo), indikatoriais. 

 

Vandens telkinio ichtiocenozių sudėtį, gausą, produktyvumą lemia natūralūs ir antropogeniniai veiksniai: telkinio dydis, šiluminis režimas, nuotėkio reguliavimas, biotopų įvairovė, trofinis bei taršos lygiai. Žuvims ypač svarbios fizikinės-cheminės vandens savybės – vandens slėgis ir klampumas, optinės vandens savybės, prisotinimas deguonimi, vandenyje ištirpusių medžiagų kiekis, vandenyje pakibusių dalelių kiekis – jos sąlygoja žuvų maitinimosi, judėjimo, gynybinius ypatumus. Taigi vieni pagrindinių žuvų migracijas vandens telkinyje lemiančių abiotinių veiksnių yra vandens temperatūra, ištirpusios vandenyje dujos, šviesa, pH, elektros srovė, elektromagnetiniai virpesiai, atmosferos slėgis, vandenyje ištirpusių druskų kiekis, gruntas ir pakibusių vandenyje dalelių kiekis. Natūralioje aplinkoje žuvis veikia ir kiti aplinkos veiksniai. Stipraus vėjo, sukeliančio vandens telkinio paviršiaus bangavimą, įtakoje vandens telkinys pakankamai greitai ir tolygiai prisotinamas deguonimi. Telkinio pratakumas įtakoja vandens masių maišymąsi. Šie veiksniai sumažina atmosferos slėgio pokyčių svarbą žuvims, o žiemą, ypatingai nepratakiuose vandens telkiniuose, ištirpusio deguonies kiekiui vandenyje sumažėjus iki kritinės ribos, jokie atmosferos slėgio kitimai nesuaktyvina žuvų judėjimo vandens telkinyje.

 

Kaip vandens telkinių kokybės indikatoriai gali būti laikomos gėlavandenės žuvys, todėl jų apsaugai, neršto sąlygų gerinimui nuolat skiriamas didelis dėmesys. Paviršiniai vandens telkiniai, kuriuose gali gyventi ir veistis gėlavandenės žuvys, skirstomi į karpinius, lašišinius ir potencialiai lašišinius vandens telkinius. Karpiniai vandens telkiniai – tie telkiniai, kuriuose gali gyventi, gyvena ar veisiasi karpinės (Cyprinidae) arba kitų rūšių žuvys, tokios kaip lydekos (Esox lucius), ešeriai (Perca fluviatilis), europiniai unguriai (Anguilla anguilla). Lašišiniai vandens telkiniai – kuriuose gyvena ar veisiasi Atlanto lašišos (Salmo salar), upėtakiai (Salmo trutta fario), šlakiai (Salmo trutta), kiršliai (Thymallus thymallus) ir sykinės žuvys (Coregonus). Potencialiai lašišiniai yra vandens telkiniai, kuriuose gali gyventi ar veistis, arba gali būti atkurtos tinkamos sąlygos gyventi ir veistis Atlanto lašišoms (Salmo salar), upėtakiams (Salmo trutta fario), šlakiams (Salmo trutta), kiršliams (Thymallus thymallus) ir sykinėms žuvims (Coregonus). Ypač skatintini lašišinių vandens telkinių atkūrimas ir apsauga.

 

Paviršinio vandens telkinio ekologinės būklės vertinimo rodiklis, kuriuo parodomi dėl žmogaus veiklos atsiradę Lietuvos ichtiofaunos struktūros ir sudėties pokyčiai yra Lietuvos žuvų indeksas (toliau – LŽI). LŽI apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinis dokumentas LAND 85-2007 „Lietuvos žuvų indekso apskaičiavimo metodika“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. D1-197 (Žin., 2007, Nr. 47-1812, 2011, Nr. 16-760).

 

Lietuvoje nuolat atliekami moksliniai tyrimai, siekiant įvertinti žuvų bendrijų struktūrą ir sudėtį vandens telkiniuose bei įvertinti upių, ežerų ir tvenkinių ekologinę būklę pagal Lietuvos žuvų indeksą (LŽI), ištirti žuvų bendrijų būklę ir sudėtį Baltijos jūroje ir Kuršių mariose, įvertinant bendrijų rūšinę sudėtį, gausą, amžiaus struktūrą bei įvertinti Baltijos jūros ir Kuršių marių būklę pagal žuvų rodiklius. Žuvų populiacijų ir bendrijų struktūra, sudėtis suteikia papildomos informacijos apie upių, ežerų ir tvenkinių ekologinę būklę, todėl tyrimų rezultatai suteikia papildomos informacijos nustatant priežastis, sąlygojančias ekologinės būklės pokyčius, padeda nustatyti etaloninius Lietuvos vandens telkinius.

 

Tyrimų analizių santraukos

 

Nr. Metai Ataskaitos
1. 2011 2011 ichtiofaunos tyrimai Lietuvos upėse ir ežeruose
2. 2010 Rytų Lietuvos upėse ir ežeruose, Vakarų Lietuvos upėse ir ežeruose,
3. 2009 Rytų Lietuvos upėse ir ežeruose, Vakarų Lietuvos upėse ir ežeruose, Kuršių mariose ir Baltijos jūroje 
4. 2008 Rytų Lietuvos upėse ir ežeruose, Vakarų Lietuvos upėse ir ežeruose, Kuršių mariose ir Baltijos jūroje
5. 2007 Vakarų Lietuvos upėse ir ežeruose, Kuršių mariose ir Baltijos jūroje, Lietuvos upėse ir ežeruose, žuvų rodiklių ežerų ekologinei būklei vertinti parinkimas
6. 2006 Rytų Lietuvos upėse ir ežeruose, Vakarų Lietuvos upėse ir ežeruose
7. 2005 Rytų Lietuvos upėse, Vakarų Lietuvos upėse

 

 

Makrofitai (iš. sen. gr. φυτόν - „augalas“, makro - ,,didelis“) – aukštesnieji vandens augalai.

 

Makrofitai vandens telkinio ekosistemoje vaidina nemenką vaidmenį – jie yra natūralus maistingųjų medžiagų filtras, praturtina vandens masę ir dugno nuosėdas deguonimi, formuoja ekologines nišas zoobentosui, žuvims, yra kai kurių hidrobiontų maistas, be to, padeda sustabdyti vandens telkinių kranto eroziją, įtakoja organogeninio atabrado formavimąsi.  Makrofitai nėra jautrūs momentiniams vandens kokybės pokyčiams, tačiau pastebimai reaguoja į dideles taršos apkrovas ir ilgalaikį antropogeninį poveikį. Be to, augalų taksonominės sudėties ir gausos pokyčius yra lengviau nustatyti nei judrių gyvų organizmų, taip pat santykinai lengviau atpažinti rūšis lauko sąlygomis.


Makrofitų tyrimai ežeruose atliekami vadovaujantis Makrofitų tyrimų ežeruose ir tvenkiniuose metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. D-934 (Žin., 2013, Nr.137-6941).


Makrofitai upėse tiriami ir upių ekologinė būklė vertinama pagal Vokietijoje sukurtą metodiką (Meilinger P., Schneider S., Melzer A., 2005, Schaumburg J. et al., 2006).

 

 

Priedai:

 

 

Atlikti moksliniai tyrimai, reikalingi monitoringo tikslams pasiekti:

 

 

 

2010-06-16

Vandens telkinių monitoringo vietos Google Maps sistemoje

 

 

2009-12-21

Ichtiofaunos tyrimai Lietuvoje

 

 

2009-05-07

Upių ekologinės būklės nustatymas pagal bentofaunos rodiklius

 

 

2009-05-07

Makrofitų gausumo ir būklės monitoringas