Svarbiausia eutrofikacijos priežastis yra biogeninių elementų koncentracijos padidėjimas vandenyje dėl padidėjusios jų prietakos į vandens telkinį susijusios su intensyvia žmogaus ūkine veikla. Vandens kokybės pablogėjimą lemia produkcinių – destrukcinių procesų greičio kitimai, o kiekvienu konkrečiu atveju antropogeninio poveikio rezultatai priklauso ne tik nuo to poveikio pobūdžio, bet ir nuo jo trukmės. Fitoplanktonas, būdamas pirmąja grandimi mitybinių santykių grandinėje (juo minta smulkūs organizmai – zooplanktonas, žuvų jaunikliai ir pačios žuvys), greičiausiai reaguoja į aplinkos sąlygų pakitimus (o ypač į cheminę vandens sudėtį), todėl vienos ar kitos dumblių rūšies išplitimas planktone rodo tam tikrą vandens baseine susidariusių sąlygų kompleksą, vandens užterštumo laipsnį. Pagal dumblių rūšinę sudėtį bei gausumą galima nustatyti vandens telkinio švarumo laipsnį.

Dumbliai vaidina pagrindinį vaidmenį vandens savaiminiame apsivalyme. Fotosintezės metu išsiskyręs deguonis dalyvauja organinės medžiagos mineralizacijoje, bet masiškai vystantis dumbliams jie patys tampa biologinio užterštumo faktoriumi, sukelia „vandens žydėjimą“ – antrinį vandens užterštumą, o tai yra vandens telkinyje savireguliacijos procesų sutrikimo rezultatas ir akivaizdus vandens telkinio eutrofikacijos požymis. Dėl „žydėjimo“ sutrinka dujinis režimas, pablogėja vandens kokybė (padidėja BDS5, didėja spalvotumės, mažėja skaidrumas, kaupiasi toksinės gyvūnams medžiagos), nes prasidėjus puvimo procesams atsiranda deguonies trūkumas, o tai gali sukelti žuvų žuvimą ir gali tapti gyvulių apsinuodijimo priežastimi. Tokie reiškiniai yra būdingi ir labai pavojingi negiliems, turintiems nedidelį vandens tūrį ežerams, kuriuose apsivalymo galimybės ir ekologinis atsparumas antropogeniniam poveikiui yra labai riboti.

Antropogeninė eutrofizacija labai greitai ir giliai pakeičia ežero ekosistemą, jos struktūrą ir funkciją. Buvę švarūs oligotrofiniai ežerai virsta eutrofiniais, o eutrofiniai – hipertrofiniais, todėl labai svarbu išaiškinti pradinę eutrofikacijos stadiją. Mažuose vandens telkiniuose, imantis atitinkamų priemonių (didinant pratakumą, mažinant rekreacinę apkrovą, intensyvinant aeraciją, įruošiant apsaugines zonas ir kt.), galima užkirsti kelią tolesnei eutrofikacijai.